Na viską išties mes seniai žinome. Žinome apie turtingiausius Lietuvos žmones, apie jų nuotakas, vaikus, namus, turtus, intrigas, pomėgius, automobilius, laikrodžius – aišku žinome ir kad jie vienaip ar kitaip moka mokesčius kitaip ir kitokius nei mes – iš spaudos, iš tv, iš visokio plauko finansų ministrų ir iš kaimyno šnabždėjimo, arba šnabždėjimo, kai su draugais geri alų. Mes viską žinom. O iš savo patirties žinom – kad jei ką nors sugalvosi daryti pats – automatiškai tapsi VMI, SODROS ir viso būrio institucijų taikiniu. Turi turėti labai stiprius raumenis, kad pradėtum savo verslą, kad ir koks jis paprastas būtų. Štai draugas pavėlavo susimokėti einamus mokesčius kelias dienas – rado areštuotą sąskaitą. Išsiaiškino, kad nedamokėjo kelių eurų – bet nei komentarų ar raginimų ar dar kažkokios komunikacijos nešgirdo. Kitas draugas pats paskambino VMI ir paprašė atidėjimo, nes tiekėjai uždelsė atvežti prekes, o klientai velavo sumokėti – negailestingai buvo nuskalpuotas. Nuskalpuojant ir jo visas iniciatyvas, optimizmą ir kūrybiškumą. Tuo pačiu, draugo darbuotojai negavo laiku algos, taigi draugas bėgo skolintis, nes darbuotoją rasti – misija neimanoma. Taigi – VMI ir co dalgis šmaukšt – mažasis verslas byldykšt. Aišku kai jau kalba eina apie dešimtis ir šimtus milijonu – VMI, lyg nekalta senmergė kukliai pareiškia, kad nebus kažkieno saskaitų suvedinėjimo įrankių. Čia kai kalba eina apie menamai nesumokėtus šimtus milijonų eurų. Įdomu ar užblokuotos Numavičiaus ir Marcinkevičiaus kortelės? Iš savo taip vadinamo pasididžiavimo galiu lažintis , kad ne.
Tai kai beveik kiekviena mažoji įmonėlė, varganas individualia veikla ar pagal verslo liudijimą dirbantis ir bandantis pats – be pašalpų išgyventi pilietis – pabrėžiu – aktyvus, besistengiantis ir kažką vis sugalvojantis pilietis – turi po VMI ir dar kažkokį sekėją , sargybinį, inspektorių – sekanti kelių centų finansinį srautą – reikėtų tik stebėtis, kad šios verslinės iniciatyvos dar kažkaip funkcionuoja. Nors turbūt dažnas toks mažas verslininkas dažnai pagalvoja – gal geriau ramiai dirbti kokiame anglijos fabrike – gauti sutartą algą, pakentėti, pagyventi barake ir persiųsti pinigus šeimai – daugiau mažiau būtų ramu ir stabilu , bent jau stabiliau , nei čia beprotiškai lakstyti, plušėti po šešioliką valandų ir dar būti linčiuojamu visokių ispektorių-seklių-tarnybų.
Ir kokios tada juokingai šlykštokos atrodo visokios valstybinės programos emigracijai mažinti ir emigrantams susigražinti. Gal tiesiog čia pakastas paprastas, plikas ir seniai nepraustas šuo – keistas valstybės požiris į sąvą žmogų. Kai vastybė ranka numoja į milijonus, bet uoliai, didelėm pajėgom išieško tukstančius kartų mažesnius įsipareigojimus. Ir dar kalbant apie paramą smulkiam verslui – vaidmainiška visa tai. Juk tetrūksta tik žmogiško požiūrio į verslų žmogų. Kai valstybės vardu bus kalbama žmogiška kalba, žmogiška gaida ir žmogiškom intonacijom – mes ir pajusime, kad savo darbu kuriam savo valstybę . Bet tai turime pajusti visi – ir žmonės besistengiantys kažką sukūrti ir valstybės tarnautojai, palaikantys sistemą. Tik tam reikia nukasti didelius arogancijos ir abejingumo klodus. Kiek čia laiko reikėtų pokyčiams? Na pažiūrėkim pvz. – kiek vidutiniam seimo nariui liko iki pensijos – tai maždaug tiek.
Komentavimo galimybė išjungta.