TEACHER'S CLUB

Na viską išties mes seniai žinome. Žinome apie turtingiausius Lietuvos žmones, apie jų nuotakas, vaikus, namus, turtus, intrigas, pomėgius, automobilius, laikrodžius – aišku žinome ir kad jie vienaip ar kitaip moka mokesčius kitaip ir kitokius nei mes – iš spaudos, iš tv, iš visokio plauko finansų ministrų ir iš kaimyno šnabždėjimo, arba šnabždėjimo, kai su draugais geri alų. Mes viską žinom. O iš savo patirties žinom – kad jei ką nors sugalvosi daryti pats – automatiškai tapsi VMI, SODROS ir viso būrio institucijų taikiniu. Turi turėti labai stiprius raumenis, kad pradėtum savo verslą, kad ir koks jis paprastas būtų. Štai draugas pavėlavo susimokėti einamus mokesčius kelias dienas – rado areštuotą sąskaitą. Išsiaiškino, kad nedamokėjo kelių eurų – bet nei komentarų ar raginimų ar dar kažkokios komunikacijos nešgirdo. Kitas draugas pats paskambino VMI ir paprašė atidėjimo, nes tiekėjai uždelsė atvežti prekes, o klientai velavo sumokėti – negailestingai buvo nuskalpuotas. Nuskalpuojant ir jo visas iniciatyvas, optimizmą ir kūrybiškumą. Tuo pačiu, draugo darbuotojai negavo laiku algos, taigi draugas bėgo skolintis, nes darbuotoją rasti – misija neimanoma. Taigi – VMI ir co dalgis šmaukšt – mažasis verslas byldykšt. Aišku kai jau kalba eina apie dešimtis ir šimtus milijonu – VMI, lyg nekalta senmergė kukliai pareiškia, kad nebus kažkieno saskaitų suvedinėjimo įrankių. Čia kai kalba eina apie menamai nesumokėtus šimtus milijonų eurų. Įdomu ar užblokuotos Numavičiaus ir Marcinkevičiaus kortelės? Iš savo taip vadinamo pasididžiavimo galiu lažintis , kad ne.

Tai kai beveik kiekviena mažoji įmonėlė, varganas individualia veikla ar pagal verslo liudijimą dirbantis ir bandantis pats – be pašalpų išgyventi pilietis – pabrėžiu – aktyvus, besistengiantis ir kažką vis sugalvojantis pilietis – turi po VMI ir dar kažkokį sekėją , sargybinį, inspektorių – sekanti kelių centų finansinį srautą – reikėtų tik stebėtis, kad šios verslinės iniciatyvos dar kažkaip funkcionuoja. Nors turbūt dažnas toks mažas verslininkas dažnai pagalvoja – gal geriau ramiai dirbti kokiame anglijos fabrike – gauti sutartą algą, pakentėti, pagyventi barake ir persiųsti pinigus šeimai – daugiau mažiau būtų ramu ir stabilu , bent jau stabiliau , nei čia beprotiškai lakstyti, plušėti po šešioliką valandų ir dar būti linčiuojamu visokių ispektorių-seklių-tarnybų.

Ir kokios tada juokingai šlykštokos atrodo visokios valstybinės programos emigracijai mažinti ir emigrantams susigražinti. Gal tiesiog čia pakastas paprastas, plikas ir seniai nepraustas šuo – keistas valstybės požiris į sąvą žmogų. Kai vastybė ranka numoja į milijonus, bet uoliai, didelėm pajėgom išieško tukstančius kartų mažesnius įsipareigojimus. Ir dar kalbant apie paramą smulkiam verslui – vaidmainiška visa tai. Juk tetrūksta tik žmogiško požiūrio į verslų žmogų. Kai valstybės vardu bus kalbama žmogiška kalba, žmogiška gaida ir žmogiškom intonacijom – mes ir pajusime, kad savo darbu kuriam savo valstybę . Bet tai turime pajusti visi – ir žmonės besistengiantys kažką sukūrti ir valstybės tarnautojai, palaikantys sistemą. Tik tam reikia nukasti didelius arogancijos ir abejingumo klodus. Kiek čia laiko reikėtų pokyčiams? Na pažiūrėkim pvz. – kiek vidutiniam seimo nariui liko iki pensijos – tai maždaug tiek.

Išgydoma ar paveldima?

Yra daugybe istorijų, kuriose pasakojama, apie daužomus stebuklingus veidrodžius, kurie kažkaip ne taip papasakojo šeimininkų trokštamos istorijos variantus. Stebuklingų veidrodžių šukės nuo seno žymi ribotų savymylų , arogantiškų trumparegių ir idijotiškos mąstysenos veikėjų slenksčius.

–Ei, – sako susirinkę tokie susijausminę veikėjai, – Kas gi gražiausiai, protingiausiai ir ūkiškiausiai rūpinasi kurortu? Ir kas gi skaniausiai gamina? Ir kieno gi santechnika ankštame kurortiniame kambariuke puikiausia? Ir ar čia – puikiausiai muzikuojanti gatvė Lietuvoje? AAAA?

• Ėėėė… – sako stebuklingas veidrodis – Nu , šeimininkas, nu nieko gero negaliu tau pasakyti…
• Aha!!!! – tada šaukia veikėjai, – tau trūksta optimizmo – stiklinė tu rūpūžė!!!! – ir aišku veidrodžio šukės netrukus bus įmūrytos į naują viešbutėlio tvorą – kad nelandžiotu niekas.

Tokia metaforinė istorija šurmuliuoja Gintarinėje Palangoje. O įžiebė šią isteriją, aišku, chuliganiškas A.Užkalnio pasakojimas su visokiais palyginimais, pastebėjimais ir apibūdinimais. Netinkamais ir visai ne tokiais, aišku. Jei burnojantys palangiškiai mokėtų rašyti – jie , aišku, parašytų kaip viskas Palangoje gerai – parašytų, kad Palangos cepelinai ir čeburėkai – patys skaniausi , maistingi ir verti ypatingo puslapio kulinario paveldo enciklopedijoje, kad pramogos ir gyvenimas čia – kaip pasakoje, kad kainos čia – tokios kokios reikia.

Visa bėda, kad rišliai surašyti visko šie burnojantiems palangiškiams neišeina . Tada – teismas. Oi, sės tas A.Užkalnis , oi, atlygins čia tuoj žalą – savo dvišaku liežuviu padarytą. Oi , prakeiktasis, bjaurusis, netikęs melagis, šmeižikas ir banditas.

Čia tai jau palangiškiai sutaria – A.Užkalniui dabar šakės – teismas apgins švarų, tyrą, tvarkingą , gražų , skanų , svajingą ir jaukų Gintarinės Palangos įvaizdį. Tada viskas susitvarkys, viskas bus gera ir gražu.

Dabar busiu banalus, bet vistiek kažkokį moralą pasakyti reikia – tai užuot grasinę teismais – veikėjai – pasižiūrekit aplink – gal tikrai yra tiesos A.Užkalnio rašiniuose – prisiminkite tiesą, kad iš šono geriau matyti, jei jau patys nematote viso purvo ir visokių nesamonių aplinkui. Gal užuot mojavus ir grasinus – kaip rūpestingi šeimininkai – imkites ir bent aptvarkykit aplink save.

Nes jei tik rėksit , nieko aplink negirdėdami ir nematydami – kitą kartą reikės padavinėti į teismą Naglį Šuliją už lietingą vasarą ar Vitaliją Katunskytę dėl mažėjančio poilsiautojų srauto.

 

Tarp šventinių šurmuliavimų ir blizgėjimų ir ilgojo savaitgalio tinginiavimų – daugumai turbūt praslydo vienas įdomus faktas, kuris yra tikrų tikriausias šio rašinio pavadinimo patvirtinimas. Prezidentė , Valstybės šventės proga, suteikė malonę nuteistai teroristei Eglei Kusaitei ir atleido ją nuo priteistos baudos. Priežastis labiau abstrakti, nei konkreti – del to , kad jos sveikatos būklė prasta .

Kodėl Prezidentė taip pasielgė – nesunku atspėti. Artėja seimo rinkimai, konservatoriai, kuriuos palaiko Prezidentė – pakrikę – ir Kusaitės temos išbalinimas – tiesiog vyšnelė ant pataikavimo torto , skirto rėksmingų moteriškių ir fanatiškai išbalusių diedukų būreliui, kuris visą Kusaitės epopėją buvo pavertęs kažkokiu patriotizmo farsu. Nors Kusaitė vis dėlto buvo nuteista , nepaisant šio būrelio riksmų, gulimų kryžium ir žvakelių-kreidelių performansų – dabar , Prezidentės dėka, matyt rėksnių būrelis jau užganėdintas ir pasiruošęs balsavimui patys žinot už ką.

Nieko naujo – tokie įtūpstai ir lankstymaisi iš esmės negausiems, neįtakingiems ir visai nereikšmingiems rėksniams – sena Lietuvos politikų tradicija.

Taip jau daugelį metų velkasi w ir q raidžių epopėja, gadinanti ir nuodijanti santykius su Lenkija – visa tai stringa dėl nedidelio rėksmingo būrelio ultrapatriotų skardenančių apie pasaulio pabaigą.

Taip keliolikos pagiežingai , primityviai ir žargonu stačiokiškai rėkiančių isterikų būrys beveik paralyžavo Lietuvą Garliavos istorijoje.

Taip apokaliptiškai žaibavo žemės pardavimo užsieniečiams tema, vėlgi lydima riksmų ir prakeiksmų.

Taip Dievo ir šventųjų šauksmais lydima kabo ore šeimos partnerystės samprata.

Ir daugybė daugybė buvusių ir esamų reiškinių tiesiog paralyzuoja mūsų politikus , jei yra pateikiami pagražinami isterikos kibirkštimis, riksmų griaustiniais ir šizofrenijos šešėliais. Nesvarbu, kad dėl tų riksmų atidedami ar visai užblokuojami visai Lietuvai naudingi ir reikšmingi sprendimai.

Dar būtų visai suprantama, jei šias visokias nesamones lydėtų minios išpažintojų, turinčių reikšmę, prasmę ar bent jau ženklesnę įtaką. Bet dažnu atvejų – politikus valdo, žongliruoja jais ir žaidžia lyg su lėlemis – nors ir triukšmingas, bet negaudsus ir iš esmės niekinis – tiek skaičiumi, tiek įtaka ar idėjų bagažu – entuziastų, jei taip galima pavadinti būrys.

Kažkodėl mūsų politikama atrodo, kad jei jie nepaklus tokiems rėksniams ir skandalistams – jie praras brangius balsus per rinkimus – tuo pačiu ir savo pozicijas. Čia, matyt , prasimuša dūminės pirkios sindromas, kuris neleidžia net pagalvoti apie kokį nors progresą, modernumą, pažangą. Kuris net neleidžia mūsų politikams įvertinti realią situaciją.

Nes jei politikai įvertintų realią situaciją, nekreiptų dėmesio į visokius rėksnius ir nesileistų , kad visokie tūžmingi individai, aiškiai turintys psichologinių ir psichiatrinių problemų jais manipuliuotų – tuomet mūsų politikai suprastų, kad jie laimėtų normalių , Tėvynę mylinčių žmonių balsus . Nepalygint daugiau laimėtų, nei prarastų. Nes protingų , progresivių , kurybingų ir modernių žmonių žymiai daugiau, nei piktų besispjaudančių rėksnių. Bet ką daryti, kad mūsų politikų tokios didelės baimės ausys.

Na ,eilinį kartą nustebino meras R.Šimašius savo lengvo svorio  fb pakrykštavęs apie puikią iniciatyvą – sukonstruoti Vokiečių gatvėje žvaigždžių alėją.

Nelaukė ,matyt,  meras tokios reakcijos – kai pasišiaušė daugybė , kaip pats meras mėgsta sakyti – sveiko proto vilniečių.

-Ak, – sako muzikantas Augulis, kuris sugalvojo šitą nesąmonę – Ak, mes padarysime iš žvaigdžių tako nacionalinio lygio reiškinį ,- sako Augulis, – Amerika juk turi žvaigdžių alėją, o mes turime žvaigdžių, o alėjos neturime – liūdnu balsu porina Augulis.

Ogi prisiminkime samanomis ir cigarečių nuorūkomis apžėlusias Valinsko žvaigždes Nidoje – kur atrakcijos lygiai tiek , kiek ir Žvagulio kasmetiniame festivalyje.

Ogi dar prisiminkime ir Akropolio parduotuvių turgų , irgi beigi dekoruotą žvaigždžių rankų įspaudais .

– Pasižiūrėk Tomukai, kokia didelė dėdės Sabonio rankytė – sako koks nors tėtukas , atėjęs papramogauti ,  – Ir tavo rankytė bus tokia didelė, jei gerai valgysi…

Na, dar galime prisiminti ir dėdės Nazarbajevo bronzinę rankos atlieją Astanoje, Kazakstane – prie kurios buriuojasi eilės kazakstaniečių, norinčių virtualiai pasisveikinti su Prezidentu.

Čia taip, tai gal visai atraktyvu būtų – nori pajusti kokio ministro , ar iškilaus žvaigždės seimūno  vidinę šilumą – randi jo plytelę – pridedi ranką , pabendrauji . Reiktų imti gerus pavyzdžius , plačiau mąstyti –  juk lietuviai dar nuo Kryvio Kryvaičio laikų mėgsta dvasinį bendravimą.

Na , tiesa , Augulis siūlo ir lazerines hologramas , kurios pasirodys užmynus ant žvaigždės plytelės , ar kažkaip panašiai. Reikia  ir technologijas išnaudoti.

Aišku , Vokiečių gatvė viską ištvers. Ištvėrė Vilniaus gaisrus, marus, prancūzus, nacius ir bolševikus, net ir nama – soliterį ištvėrė . Aišku ištvers ir Augulio – Šimašiaus nesamones.

Bet kam gi kankinti tą šimtametę gatvę ir miestiečius ženklais, kurių prasmės po kelių metų niekas jau ir neprisimins ? Nes kaip mūsų šalies patirtis rodo – mūsų žvaigždės sužimba ir užgęsta greitai. O ir vietų , kaip meras mėgsta sakyti – labiau  į temą galima surasti – savivaldybės foje pvz., etc.

O merui Šimašiui prieš krykštaujant , matyt , reikėtu su kuo nors pasitarti , jei pačiam sunku ,taip sakant, pelus nuo grūdų atskirti.